Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Aspergerio sindromas ir santuoka

Rekomenduoju perskaityti "Delfi" straipsnį "Keistas sindromas apvertė aukštyn kojomis vyro gyvenimą", esantį čia: http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/keistas-sindromas-apverte-aukstyn-kojomis-vyro-gyvenima.d?id=59594579.

Tas "keistas sindromas" - tai Aspergerio sindromas, atpažintas labai vėlai ir ėmęs griauti santuoką. Nors "Delfis" niekaip neatsikrato savo mėgstamos neteisingos frazės "serga autizmu", vis dėlto dera portalą pagirti, kad pradėjo skirti dėmesio AS temai. Straipsnio apačioje yra dar trys nuorodos į susijusius straipsnius, rekomenduoju perskaityti ir juos. Tiesa, po kai kuriais straipsniais - nuorodos į savaitraštį "Lietuvos sveikata".

Taigi kas atsitinka, jeigu neurotipiškai daugumai priklausanti moteris išteka už vyro - slapto (neatpažinto) AS turėtojo? Iš pradžių atrodęs patrauklus ir originalus linksmuolis, o gal mįslingas tylenis, o gal atkaklaus dėmesio rodytojas santuokoje virsta įkyriu pedantu, kurio prausimosi, valgymo ir kt. ritualai varo iš proto. O jeigu valgo tik du patiekalus - vieną pusryčiams, kitą vakarienei ir taip visą gyvenimą? Arba tampa  užsidarėliu, kuriam visiškai nerūpi buitinės problemos, vaikų auklėjimas, nes jam svarbu tik jis pats, jo darbas ir uždirbamos pajamos, pomėgiai (ypatingieji interesai!), dar svarbu, kad namie būtų ramybė, jokių "kvailų" svečių su savo tauškalais apie nieką. O jau jeigu imasi auklėti vaikus, tai daro kitaip negu žmona - be "perteklinių" emocijų, su reikalavimais būti geriausiems, siekti rezultatų, aplenkti bendraamžius ir pan. Su juo neišsikalbėsi, nepaverksi ant peties. Seksualinis gyvenimas gali būti labai specifinis: AS turėtojas moka savaip jausti meilę sutuoktiniui (sutuoktinei), bet dėl padidėjusio pojūčių jautrumo seksas jam gali būti nemalonus, be to, jo supratimu, kam reikia švaistyti energiją, kai jau yra užtektinai vaikų.

Apie tokias santuokas išleista daug knygų (aišku, ne Lietuvoje, nes jos visos "komerciškai rizikingos"). Tokios knygos - pagrindinis žinių šaltinis psichologijos mokslininkams, užsiimantiems tyrimais ir kuriantiems psichoterapijos strategijas. Turiu ir aš vieną tokią knygą - Katrin Bentley "Alone Together". Net pats pavadinimas sako - mes dviese, bet po vieną. AS turėtojui labai svarbi jo autonomija, galimybė pabūti vienam. Jei moteriai reikia labai daug dėmesio ir švelnumo (tai irgi gali reikšti tam tikras moters psichologines problemas, bet apie jas skaitykite kur nors kitur :))), tai ištekėti už AS turėtojo reiškia fatališką klaidą.

Arba ne klaidą, o esminius pokyčius. Tie (ar tos), kurie rašo knygas apie apie savo šeimyninį gyvenimą, paprastai būna pasiryžę įveikti užgriuvusius sunkumus. Jie siekia ne keisti kitą, bet nori keistis patys, jie mėgina "kapstytis" iki pačių gelmių ir nenusisuka nuo juos "nuvylusio" sutuoktinio. Tai knygos su kvapą gniaužiančiu siužetu - tik veiksmas vyksta ne žmogaus išorėje, o viduje.

Dar reikia turėti omenyje, kad AS turėtojai dėl nuolatinio streso ir nerimo savo gyvenime suserga papildomais sutrikimais ar psichikos ligomis. Tai gali būti, pvz., obsesinis-kompulsinis sutrikimas, klinikinė depresija, pykčio priepuoliai. Kartais, kai žmogus labai giliai paniręs į savo fantazijas, jam gali klaidingai diagnozuoti šizofreniją. AS ir kitų sutrikimų derinys gali būti labai komplikuotas, jam įveikti reikia itin specialių psichologijos žinių, taigi profesionalų pagalbos.

Pabaigai noriu pridurti šiek tiek ne į temą. Kodėl Lietuvoje tiek daug savižudybių? Manau, kad tai ne tik alkoholizmo ir ekonominio skurdo mišinys. Dabar iš po mano pirštų sklis baisi erezija, bet manau, kad mūsų visuomenėje ir viešajame diskurse yra per daug politikos, ekonomikos, istorijos, nacionalizmo, pramogų, kitaip tariant, išorinio gyvenimo, ir štai kas atsitinka: žmonės nebesidomi, kas vyksta jų pačių viduje. Nemoka mylėti savęs, todėl reikalauja meilės iš kitų. Dėl mūsų nelaimingos vidinės būsenos kalta valdžia, televizija, darbdaviai, prekybos centrai, kas tik nori, bet tik ne jie patys. Ar mokame paklausti savęs pačių - kas aš esu? Ką noriu (ir turiu) nuveikti šiame pasaulyje? Ar gavau pakankamai meilės iš savo tėvų? Ar moku mylėti kitus? Ar moku būti vienas? Ar moku bendrauti su savo gyvenimo partneriu, jį atjausti ir suprasti?

Savęs pažinimo procesas trunka gerokai ilgiau nei straipsnį perskaityti...

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Naujas tyrimas apie patyčias mokykloje

Naujųjų mokslo metų pradžios proga - naujas tyrimas apie tai, jog beveik pusė, t. y. 46 proc. paauglių, turinčių autizmo spektro sutrikimų, mokykloje patiria patyčias.

Tyrimo duomenys paskelbti šios savaitės pradžioje. Interneto leidinyje Archives of Pediatrics & Adolescent Medicine (kas nori perskaityti visą straipsnį, turi susimokėti) rašoma, kad, palyginti su jais, normalios raidos paauglių, patiriančių patyčias, yra gerokai mažiau - tik 11 proc. Beje, apklausus tėvus, paaiškėjo, kad 15 proc. autistų paauglių tėvų mano, jog jų vaikai patys yra patyčių iniciatoriai.

Jau anksčiau tyrimais nustatyta, kad paaugliai, patiriantys patyčias, dažniau suserga depresija, jaučia nerimą, jaučiasi vieniši, jiems prasčiau sekasi mokykloje. Vadinasi, paaugliams, turintiems autizmo ar kitokių raidos sutrikimų, kuriems ir taip mokykloje kyla papildomų sunkumų dėl mokymosi ar ko kito, patyčios gali tapti nepakeliama psichologine našta.

Paulas R. Sterzingas, tyrimo, kuris buvo atliktas Kalifornijos Berklio universitete, vadovas mano, kad kova su patyčiomis yra neveiksminga, jei nėra specialiai pritaikyta tokiems atvejams. Jis perspėja, kad didėjant skaičiui vaikų, kuriems diagnozuotas autizmo sutrikimas, ši problema taps vis opesnė.

Šiuo metu JAV vienas iš 88 vaikų turi autizmo spektro sutrikimo - vaikystės autizmo ar Aspergerio sindromo diagnozę. O dar visai neseniai rašiau, kad "tik" vienas iš 100-110...

Toronto Jorko universiteto tos pačios srities tyrėja Debra J. Pepler (nesusijusi su aukščiau minėtu tyrimu) žiniasklaidai teigia, kad yra būdų, kaip padėti autizmo sutrikimų turintiems vaikams. Ji rekomenduoja klasėse sukurti "paramos ratelius" ir į juos įtraukti vaikus, kuriems yra paaiškinta jų bendraklasio ar bendraklasės problema ir kurie apmokyti suteikti jiems reikiamą psichologinę ar kitokią pagalbą.

Tyrėja sako, kad svarbu klasėje sukurti sampratą, jog "kiekvienas turi teisę būti saugus, o "kitokio" žmogaus buvimas niekam nesuteikia teisės iš jo juoktis ar tyčiotis". Skamba kažkaip įtartinai paprastai, ar ne?