Gegužės mėnesį leidykla "Alma littera" išleidžia rašytojos Jodi Picoult knygą "Namų taisyklės". Apie vaikiną, turintį Aspergerio sindromą. Nežinau, ar tai grožinė, ar autobiografinė knyga, matyt, paaiškės, kai prasidės reklamos kampanija. Man belieka apgailestauti, kad toji pati leidykla į mano pasiūlymą išleisti knygą apie AS (tik kitokią, taikomąją, su korekcinėmis metodikomis) atsakė NE. Bet gerą idėją pasiliko ir pasinaudojo ja komerciniais - pramoginiais tikslais.
Citata iš naujosios knygos:
"...Manau, kad Aspergerio sindromas apibūdina ne tuos Džeikobo bruožus, kuriuos jis turi, o tuos, kurių neteko. Maždaug dvejų metų jis pradėjo praleidinėti žodžius, nebežiūrėti į akis ir vengti prisilietimų. Jis negirdėjo mūsų, o gal nenorėjo girdėti. Vieną dieną įsižiūrėjau į sūnų, gulintį ant grindų šalia žaislinio sunkvežimio. Jis prisikišęs suko ratus, ir aš pamaniau: „Kur tu dingai?“
Aš teisinau sūnaus elgesį: kai nueiname apsipirkti, jis gūžiasi pirkinių vežimėlio dugne, nes prekybos centre šalta. Etiketės, kurias turiu iškirpti iš jo drabužių, labai dreskia. Kai man pasirodė, kad sūnus darželyje neturi draugų, surengiau jam patrakusį gimtadienio pobūvį su vandens pilnais balionais ir asilo, kuriam reikės prismeigti uodegą, piešiniu. Po pusvalandžio šėlionių staiga suvokiau, kad Džeikobas dingo. Buvau septintą mėnesį nėščia ir ištikta isterijos, kiti tėvai puolė ieškoti vaiko kieme, gatvėje, namuose. Radau jį aš: sėdėjo pusrūsyje, be perstojo dėdamas į leistuvą vaizdajuostę ir vėl išimdamas.
Išgirdusi diagnozę apsipyliau ašaromis. Neužmirškite, kad tai buvo 1995 metais; autizmas man siejosi tik su Dastino Hofmano vaidmeniu „Lietaus žmoguje“. Anot pirmo psichiatro, pas kurį nuėjome, Džeikobas turi bendravimo ir elgesio problemų, bet skiriamasis kitų autizmo formų požymis, kalbinis atsilikimas, jam nebūdingas. Tik po kelerių metų mes išgirdome žodį Aspergerio – kol kas tokios diagnozės nebuvo..."
Teisingumo dėlei pateikiu citatą ir iš savo turimos knygos:
"...Būdamas vienas vaikas neturi kokybinių socialinės sąveikos sutrikimų. Tam, kad atsirastų socialinė sąveika, reikia mažiausiai dviejų žmonių, o jeigu vaikas yra vienas, jokių socialinių sutrikimų niekas nemato. Vienumoje nėra su kuo kalbėtis, taigi nėra kalbos ir kalbėsenos keistybių; o vaikas gali džiaugtis, kiek tik trokšta užsiimdamas savo mėgstama veikla, ir niekas kitas negali spręsti, ar ši veikla yra anomali savo intensyvumu ir dėmesio sutelktumu...
...Vienumoje, atsipalaidavus ir mėgaujantis savo ypatingo domėjimosi dalykais, Aspergerio sindromo bruožai nesukelia kliniškai reikšmingų sutrikimų socialinėje, veiklos ar kitose svarbiose funkcinėse srityse. Aspergerio sindromą turinčiam vaikui vienatvė turi daug privalumų; problemų kyla tik tada, kai kas nors įeina į kambarį, arba kai jis (ar ji) turi palikti savo kambarį ir bendrauti su kitais žmonėmis..."
Galbūt apsipylimas ašaromis išgirdus diagnozę ir isterija, jei vaikas pasitraukė iš pobūvio, yra dramatiška ir "sells", kaip sako anglakalbiai, kita vertus, tai tik tos mamos, o ne vaiko problema. Vaikas yra kitoks, o mama nori, kad jis būtų toks kaip visi, jeigu ne - isterija. Ką gi - meniniai filmai ir grožinės knygos apie autistus, AS turėtojus užpildo mūsų lentynas, TV ekranus ir tampa pramoga taip, kaip pramoga seniai tapo siaubo filmai ir serialai iš ligoninės priimamųjų. Bet ar pramogos padeda spręsti realias problemas?
