Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2011 m. vasario 28 d., pirmadienis

Kur kreiptis dėl Aspergerio sindromo diagnozės?

Lietuvoje greta poliklinikų veikia Psichikos sveikatos centrai (PSC) - ir vieni, ir kiti yra pirminio lygio įstaigos. Jeigu kyla įtarimų dėl Aspergerio sindromo, kitokių raidos sutrikimų, galų gale, jeigu kyla psichologinių problemų, reikia kreiptis į PSC pagal savo gyvenamąją vietą (jo adresą galima sužinoti nuėjus ar paskambinus į savo polikliniką). Norint ten patekti, nereikia jokio siuntimo, reikia tik su asmens dokumentu nuvykti į PSC registratūrą.

Apsilankymo PSC metu bus nuspręsta, ką daryti toliau. Nesu tikra dėl AS diagnostikos kokybės, bet kito kelio vis tiek nėra. Vaikai iki 4-5 metų gali būti nukreipiami į antrinio lygio įstaigą - Ankstyvosios reabilitacijos tarnybą. Vyresniems, jeigu kyla mokymosi ar elgesio problemų ugdymo institucijose, galima kreiptis į Pedagoginę-psichologinę tarnybą. Beje, pastarosios išvados būna privalomos ugdymo institucijoms: kiek teko susidurti, tai vienintelis kelias gauti spec.pedagogo pamokų.

Trečiojo lygio įstaiga - Vaiko raidos centras (VRC, www.raida.lt). Čia irgi reikalingas siuntimas. Į VRC rekomenduojama kreiptis tada, jei specialistams, dirbantiems pagal gyvenamąją vietą, kyla kokių nors neaiškumų dėl diagnozės. VRC ją galutinai patvirtintų arba paneigtų.

Jeigu netenkina PSC diagnozė, geriausia reikalauti visų įmanomų siuntimų į kitas įstaigas. Aspergerio sindromas gana sudėtingas, pasireiškimo lygis gali būti labai įvairus, kita vertus, žmogus, turintis AS, turi ne vien tik problemų (bendravimo, valgymo, motorikos), bet ir įvairių talentų - kaupia žinias, kolekcionuoja kokius nors neįprastus daiktus, gali turėti originalų humoro jausmą ir t.t.

Lietuvoje iš nežinojimo AS gali būti supainiotas su kokia nors psichine liga, psichopatiniu sutrikimu (nors tai tolimi, skirtingos prigimties dalykai), o pas mus kitokiems, keistiems, "ne taip" besielgiantiems ar bendraujantiems asmenims tolerancijos mažai. Dar kartą primenu, kad suaugusiųjų autizmo ir AS diagnostikos Lietuvoje nėra, todėl vizitas į gydymo įstaigą gali baigtis ne tikslia diagnoze, o įbruktu receptu neuroleptikams.

2011 m. vasario 21 d., pirmadienis

Suaugę AS turėtojai - kokie jie? (2)

Jeigu gyvenimo draugas - Aspergerio sindromo turėtojas

Žmonės, turintys AS, dažnai pasižymi gražia išvaizda – subtiliais, simetriškais veido bruožais, patrauklia figūra. Kitos lyties atstovus jie gali patraukti savo mįslinga asmenybe – jie dažniausiai nebūna plepūs, jei kalba, tai išties protingai ir įdomiai, šį bei tą yra pasiekę profesijos srityje.

Tačiau ilgalaikis bendravimas „normaliajam“ poros nariui ilgainiui gali pasirodyti ne toks, kokio tikėjosi. Iš mylimo asmens visi mes tikimės šilumos, dėmesio, jausmingų poelgių, dovanų, jaudinančio buvimo kartu, meilės prisipažinimų. Jeigu jūsų partneris turi AS (o šį faktą greičiausiai teks išsiaiškinti savarankiškai), jo meilės prisipažinimai bus kitokie.

„Tu manęs nemyli“, - skundžiasi žmona. „Na, bet aš juk sutaisiau tvorą, ar ne?“ – atsako vyras, aišku, AS turėtojas. Jeigu jums reikia apsikabinimų ir aistringų žodžių, galite nė nesuprasti, kad vyras savo meilę išreiškė tokiu praktišku ir nuobodžiai buitišku būdu – sutaisė tvorą.

Kitas pavyzdys. „Ar tu myli mane?“, - klausia žmona. AS turintis vyras atsako: „Mūsų vestuvių dieną aš juk tau sakiau, kad myliu, ir nematau reikalo kartoti, kadangi mano nuomonė nepasikeitė. Bet jeigu pasikeis, aš tau pranešiu“.

Tai paprasčiausia stingdanti nuoga tiesa. Apie meilę – be jokių emocijų. Ir tai gali skaudžiai įžeisti! Žinojimas, kad jūsų vyras ar žmona turi AS, gali šiek tiek (bet ne šimtu procentų) apsaugoti nuo skaudžių emocijų, kurias sukeltų tokia tiesmuka frazė. Ir tik nuo partnerio kantrybės bei išminties priklauso, ar šie santykiai išliks ilgai.

Seksualinis elgesys

AS turėtojų seksualinio elgesio supratimo raida yra sulėtėjusi. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, asmuo, kuriam jau daugiau kaip 20 metų, šioje srityje gali elgtis kaip paauglys, t.y. lyg būtų 5-7 metais jaunesnis. Atrodytų, keista, kad protingi, išsilavinę, darbštūs, sąžiningi ir pareigingi žmonės staiga pasirodo nesuvokiantys nerašytų asistavimo, flirto, lengvo pokalbio palaikymo taisyklių. Kuo tai baigiasi? Variantai gali būti du – arba toks žmogus atrodo atsainus, nutolęs, nekalbus, nesidomintis šalia esančiu asmeniu, arba pernelyg familiarus, negerbiantis kito asmeninės erdvės, demonstruojantis nederamą seksualinį elgesį, galiausiai sulaukiantis kaltinimų persekiojimu.

Bet tai tik bendriausios pastabos. AS turėtojai gali ir susirasti partnerį, ir auginti vaikus. Tiesa, šeimų, kuriose vienas iš parnerių turi AS, gyvenimas nėra lengvas.

AS turėtojai dažnai nebūna itin seksualūs. Gali būti, kad susilaukę vaikų, jie iš viso taps aseksualūs. Privalumas? Greičiausiai bus ištikimi. Viena iš aseksualumo priežasčių (gal ir ne vienintelė) - gali būti sensorinis (pojūčių) jautrumas. Būna žmonių, kuriems net rankos ar šiurkštesnio audinio prisilietimas atrodo nemalonus, beveik skausmingas. Bet tai su meilės trūkumu iš esmės nesusijęs dalykas.

Reikia pastebėti, kad AS turintys vyrai, rinkdamiesi partnerę, nori, kad ji turėtų savybių, kompensuojančių jo tariamus trūkumus (bendravimo, intymumo). Tuo tarpu moterys, turinčios AS, dažniausiai rinksis vyrą, panašų į save – t.y. joms geriau išlaikyti tokį patį ramų gyvenimo ritmą, kuriame, pavyzdžiui, būtų nedaug sekso.

Internete galima rasti daug knygų (kol kas, deja, tik užsienio kalbomis), kurias rašė žmonės, gyvenantys šeimyninį gyvenimą su AS turėtojais. Jas verta paskaityti, nes Lietuvoje poras konsultuojantys psichologai galbūt ne iš karto atpažins AS ir mėgins santykių problemas spręsti netinkamais ir neveiksmingais būdais - čia tradicinė psichoanalizė neveikia.

Šeimoje – dar vienas „vaikas“

Jei AS turintis partneris nieko nepasakoja apie save (tik faktus, kad mokėsi ten, o dirbo ten), jei nereiškia emocijų, palaikymo, neturi poreikio bendrauti su kitais žmonėmis, arba įkyriai šneka viena savo mėgstama tema, tai dar galima suprasti ir prie to prisitaikyti.

Bet blogiau, jei dėl organizacinių gebėjimų stokos toks poros narys ilgainiui „normaliajam“ nejučiomis perleidžia darbus, kuriuos šeimoje tarp suaugusių asmenų priimta dalytis. AS turintis partneris paskendęs darbe, namie kokią nors užduotį atlieka tik kelis kartus paprašytas, vaikų auklėjimas – ne jam, jei apibari – suglumsta, įsižeidžia. Tuo tarpu „normaliajam“ partneriui stinga emocinės paramos, meilės, dėmesio. Visa tai griauna dviejų žmonių ryšį, nes ima atrodyti, jog jis vienpusis. "Normalusis" partneris iš tokios situacijos ima gelbėtis kaip išmano, pvz., išsiskiria, ieško gyvenimo prasmės darbe. 

Jeigu partnerį nuolat tenka raginti, prašyti jo pagalbos, jeigu atrodo, kad jis bejausmis, daug šneka, o pareigų neatlieka, problemos lieka neišspręstos, baigiasi kantrybė ir kyla noras tuos santykius nutraukti, bet kartu ir neapleidžia abejonės, jog dar „galima kažką pakeisti“, reikia mėginti pažvelgti į savo santykius per AS prizmę. Gali būti, kad tada viskas stos į vietas ir bent jau taps aiškios tokio nesėkmingo bendravimo priežastys.  

AS nėra liga, todėl nėra išgydoma. Šiuo atveju teks iš esmės keisti požiūrį į artimą žmogų, įgyti daugiau pakantumo ir imtis reikalingų žingsnių jam padėti, kad šeimos gyvenimas pagerėtų. AS turėtojui reikia patarimų, daug ir įvairių patarimų - kaip bendrauti, reikšti emocijas, suvokti kitų žmonių elgesį bei motyvus, t.y. jam reikia padėti išsiugdyti empatiją.

Jeigu tėvas ar motina turėjo AS

Vaikai, turintys abu tėvus, jaučiasi saugūs. Vaikų meilė tėvams – besąlygiška ir nekritiška. Apie tai, kad kuris nors iš tėvų turėjo ar turi AS, sūnus ar duktė greičiausiai sužinos jau suaugęs. Mintimis perbėgęs visą savo gyvenimą tėvų šeimoje jis suras tam tikrų – ir nemažų – spragų. Pirmiausia emocinių – toks tėvas ar motina, tikėtina, buvo šaltesnis, mažiau bendraujantis, mažiau besidomintis ir nelabai suprantantis vaikų problemas, nemėgęs namuose šurmulio. Paprasčiau tariant, vaikas bus nejautęs tokio tėvo ar mamos meilės ir šilumos.

Be to, „neurotipiškas“ gimdytojas, jeigu su AS turėtoju neišsiskyrė netekęs kantrybės, bus visą gyvenimą „aręs“ už du, kad išmaitintų šeimą, pasirūpintų vaikų reikalais mokykloje, guodęs ir glaudęs juos sunkiais momentais. Mat AS turėtojas, kaip šeimos narys, būna nutolęs nuo bendrų reikalų,  nemoka elementarių buities darbų ir mano, kad tai kieno nors kito, bet ne jo reikalas, nepakantus triukšmui (vadinasi, nemėgstantis vakarėlių), dažnai jo higienos įgūdžiai nepatenkinami... Ir dėl visų nesėkmių kaltinama aplinka.

AS laikoma lengva (arba "aukštai funkcionuojanti) autizmo forma su didele paveldėjimo tikimybe. Jei kuris nors vyresnis šeimos narys ar giminaitis turi autizmą primenančių bruožų, bet niekada nebuvo diagnozuotas, tai vaikus, turinčius panašių bruožų, tikrai reikėtų parodyti specialistams. Kuo anksčiau diagnozuojamas raidos sutrikimas, tuo greičiau galima imtis priemonių reikalingiems įgūdžiams išugdyti.

2011 m. vasario 13 d., sekmadienis

Vaikams skirtas klausimynas AS nustatymui

Aspergerio sindromo klausimynas (autoriai S.Ehlers, C.Gillberg, L.Wing; lietuvišką variantą parengė S.Lesinskienė ir D.Pūras, 1999). Siūlau šį klausimyną užpildyti tiems tėvams, kurie įtaria, kad jų vaikai elgiasi "kažkaip ne taip". Kuo anksčiau bus nustatytos tokio elgesio priežastys, tuo geriau visiems.


Prašome įvertinti, ar šis vaikas išsiskiria iš savo bendraamžių:
Ne (0)
Iš dalies (1)
Taip (2)
1.
Senamadiškų manierų arba ne pagal metus subrendęs**



2.
Kitų vaikų laikomas „keistuoliu profesoriumi“*



3.
Gyvena lyg savo ribotų interesų pasaulyje**



4.
Sukaupia faktus apie tam tikrus dalykus (gera mechaninė atmintis), bet iš tikrųjų nesupranta prasmės*



5.
Dviprasmiškus ar metaforiškus posakius supranta tiesiogiai, pažodžiui**



6.
Pasižymi savotišku bendravimo būdu, labai taisyklinga, formalia, senamadiška ar robotą primenančia kalba*



7.
Sugalvoja savitų žodžių ar išsireiškimų



8.
Savotiškas balsas ar kalbėsena**



9.
Nevalingai taria garsus; kosčioja, kriuksi, čepsi, šūkčioja ar švilpia.



10.
Stebėtinai gerai sugeba vienus dalykus, ir stebėtinai sunkiai sekasi kiti dalykai**



11.
Nors kalba laisvai, tačiau sunkiai kalbą priderina pagal socialinį kontekstą ar skirtingų klausytojų reikmes*



12.
Stokoja empatijos (įsijautimo į kito asmens emocinę būseną)*



13.
Išsako naivius ir trikdančius pastebėjimus**



14.
Keistas ir savotiškas žvilgsnis.



15.
Nori, bet nesugeba bendrauti su bendraamžiais*



16.
Su kitais vaikais būna tik pateikdamas savo sąlygas.



17.
Neturi geriausio draugo.



18.
Stokoja nuovokos*



19.
Nesiseka dalyvauti žaidimuose: nesugeba bendradarbiauti komandoje, skaičiuoja tik savo pasiekimus**



20.
Grubūs, blogai koordinuoti, nerangūs judesiai ar gestai**



21.
Atlieka nevalingus veido ar kūno judesius.



22.
Turi sunkumų kasdieninėje veikloje dėl nuolat priverstinai besikartojančių tam tikrų veiksmų ar minčių.



23.
Laikosi tam tikrų rutinų: reikalauja, kad nebūtų pasikeitimų*



24.
Turi keistą prisirišimą prie tam tikrų dalykų.



25.
Yra kitų vaikų bauginamas, šantažuojamas



26.
Turi keistą veido išraišką



27.
Turi keistą kūno laikyseną.




Gali būti ir kitų būdingų bruožų.............................................................................................................
*Nurodo klausimus, įtrauktus į 16 klausimų grupę (* ir **), laikomų labiausiai specifiškais Aspergerio sindromui; įvertinimai „iš dalies“ (1) arba „taip“ (2) rodo sindromui būdingus sutrikimus.
**Nurodo klausimus,įtrauktus į 16 klausimų grupę, laikomų labiausiai specifiškais Aspergerio sindromui; įvertinimas „taip“ (2) rodo sindromui būdingus sutrikimus.


2011 m. vasario 10 d., ketvirtadienis

Suaugę AS turėtojai - kokie jie? (1)

Lietuvoje Aspergerio sindromas, kaip ir kiti autizmo požymių turintys sutrikimai, kol kas laikomi vaikų ir paauglių problema. Suaugę tokie asmenys kažkur "dingsta" - jie neegzistuoja nei tyrimuose, nei pačiose gydymo įstaigose. 

Tuo tarpu suaugę AS turėtojai gyvena tarp mūsų ir turi tų pačių bendravimo problemų kaip anksčiau aprašyti vaikai bei paaugliai. O suaugusiųjų gyvenimas yra dar sunkesnis – jie turi  šeimas, artimuosius, jie turi dirbti, užsidirbti pragyvenimui, bendrauti su kolegomis ir viršininkais, patirti įvairių iššūkių, kuriuos kiti žmonės palyginti lengvai įveikia.

Kadangi AS turintys žmonės paprastai turi ypatingų pomėgių ir domėjimosi sričių, suaugę jie gali tuos pomėgius paversti profesija. Jeigu AS turėtojai atrado save tam tikroje profesinėje srityje, puiku. Tai talentingi žmonės, į kuriuos mes tegalime žvelgti kažkur „iš apačios“ ir mėginti prilygti.

Tačiau tokių žmonių asmeninis gyvenimas – atskira problematiška tema. Suaugusiųjų pasaulis pilnas įvairių iššūkių ir sudėtingų situacijų. Tai ne vien darbas, bet ir buitis, finansų tvarkymas, o kur dar emocijos ir santykiai su priešinga lytimi! Ypač emocijos – štai čia reikalingi ne mokslo, matematikos ar logikos įgūdžiai, bet nuojauta, kūno kalbos, veido išraiškų skaitymo įgūdžiai, balso intonacijų girdėjimas, nerašytų elgesio taisyklių išmanymas, pagaliau elementarūs organizavimo, planavimo įgūdžiai. Kadangi visa tai jokioje enciklopedijoje neaprašyta, AS turėtojai šių žinių turėtų gauti iš aplinkinių – tėvų, draugų, kolegų. Išeina šioks toks užburtas ratas – kai sunku bendrauti, sunku susirasti draugų, o kai neturi draugų, tai nėra kam paaiškinti bendravimo subtilybių.

Vienintelis AS turėtojo „ginklas“ – intelektas, kurio dėka ilgainiui gali „išmokti“ tinkamo elgesio, bendravimo ir sudėtingų situacijų sprendimo. Tai išties sunkus darbas, prasidėjęs dar mokykloje, nuolatinis pažinimo ar „instrukcijų gavimo“ procesas, paremtas ne nuojauta, o logika ir tam tikrų situacijų imitavimu. 

Įsivaizduokime nagingą kompiuterių specialistą, dirbantį didelėje bendrovėje. Vos tik kas nors sugenda, jis ateina, žaibiškai suranda gedimą ir pašalina jį. Jis puikiai išmano, kas ir kaip veikia, darbas jo rankose tirpte tirpsta. Bendrovės vadovas, matydamas tokį puikų specialistą, nusprendžia jį paaukštinti ir paskiria IT departamento vadovu. Dabar jo darbas kitoks – paskirstyti užduotis meistrams, tikrinti jų darbo kokybę, išklausyti darbuotojų nusiskundimus, išspręsti konfliktus. Naujasis IT skyriaus vadovas sutrinka, jį užpuola depresija, darbas žlunga, vadovo viltys lieka nepateisintos.
                                                                     
Kas atsitiko? Vadovas nežinojo, kad IT specialistas yra ne paprastas žmogus, o AS turėtojas. Tai reiškia, kad jis puikiai dirba su technika, bet darbas su žmonėmis jam yra per sunkus dėl savo emocinio krūvio ir struktūrinio neapibrėžtumo. Geriausia išeitis – leisti šiam žmogui grįžti į savo senąsias pareigas. Karjeros daryti jis netrokšta.

Žinoma, tai nereiškia, kad AS turintis žmogus negali būti verslininkas ar vadovas. Gali, bet jam greičiausiai bus reikalingas asistentas, kuris kompensuotų gebėjimo bendrauti su žmonėmis trūkumą. Svarbiausia, kad pats vadovas ir jo padėjėjas sąmoningai suprastų, kokias problemas ir kaip reikia spręsti.

Aspergerio sindromas – tai diagnozė, turinti ne tik trūkumų, bet ir privalumų. Tai nėra kokia nors dėmė ar priežastis gėdytis. Čia neišvengiamai reikia pacituoti Hansą Aspergerį, kuris rašė štai ką:

„Regis, norint sulaukti sėkmės moksluose ar menuose, truputis autizmo yra būtinybė. Gali būti, jog ši sudedamoji dalis – tai gebėjimas atsiriboti nuo kasdienybės, nuo įprastinės realybės, gebėjimas pamatyti dalykus originaliai ar sukurti kažką naujo, nematyto, gebėjimas visus turimus talentus sutelkti į vieną veiklos sritį“.

Tęsinys - kitame skyrelyje.


2011 m. vasario 5 d., šeštadienis

AS turintis paauglys - koks jis?


Paauglystė – tai laikotarpis, kada išaugama iš paprasto vaikiško įpročio tiesiog būti su kitais vaikais, žaisti bendrus žaidimus, dalintis žaislais. Paauglių draugystė jau būna „tikresnė“ – grindžiama tarpusavio pasitikėjimu ir emocijomis. Štai tada AS turintis paauglys, kuris geriausiai jaučiasi sėdėdamas namie prie kompiuterio, bet vis dėlto nori turėti draugų, stipriai pajunta savo „trūkumą“ – nemokėjimą susidraugauti, pajausti kitų žmonių nuotaikas, ketinimus, norus, jausmus.

Paauglystė AS turinčiam vaikui – tai sunkus pažinimo etapas. Jis nori būti vertinamas nebe kaip vaikas, bet įžengimas į suaugusiųjų pasaulį jam kol kas per sunkus. Jo branda paprastai keleriais metais atsilieka nuo vadinamųjų „neurotipiškų“ bendraamžių. Jam dabar reikia perprasti subtilias nerašytas elgesio ir bendravimo taisykles. Pavyzdžiui, jei mokytoja klasėje garsiai kosteli, „neurotipiški“ mokiniai pasižiūri jai į veidą ir pagal išraišką nusprendžia, ar tai yra koks nors perspėjimas, kam ir kuo tai gresia. AS turintis paauglys mokytojos kostelėjimą supras tiesiogiai – ji peršalusi. O svarbiausia – jis „negaus žinutės“ apie tai, kas vyksta iš tikrųjų ir nereaguos ten, kur reikia arba reaguos ten, kur nereikia. 

Kaip jaučiasi AS turintis paauglys socialinėje aplinkoje, geriausiai gali paaiškinti palyginimas, kaip jaučiasi europietis kur nors Amazonės džiunglėse, kur tik ką atrasta čiabuvių gentis su savo kalba ir kultūros tradicijomis. Norinčiam jas perprasti europiečiui reikia vietinio gido, kuris į suprantamą kalbą išverstų tai, kas kalbama ir paaiškintų, kas vyksta aplinkui.

Santykiai su kitos lyties atstovais - nauja paauglystės "spalva". AS turėtoją pribloškia naujos, nerašytos, painios tarpusavio bendravimo taisyklės. O kur dar visokios intrigos, simpatijos, apkalbos. Maža to, tos taisyklės čia pat ir laužomos! AS turintis paauglys atsiduria "minų lauke", kur neatsargus žingsnis - ir tu leki, na, ne į orą, bet iš kompanijos tai tikrai. AS turėtojai paprastą draugiškumą gali palaikyti romantiškos simpatijos ženklu ir aklai įsimylėti. Deja, tokios situacijos baigtis gali būti kaltinimai persekiojimu ar seksualiniu priekabiavimu.

Kitų žmonių reakcija į tariamai netinkamą AS turinčio paauglio elgesį gali pastarąjį užspeisti į kampą ir menkinti jo savigarbą. Reikia nepamiršti, kad AS turintys asmenys ir taip gyvena nuolatinio nerimo, įtampos būsenoje. Klasės draugų netolerancija – patyčios, izoliacija – gali sukelti aršią atsakomąją reakciją, depresiją, tuomet kyla konfliktai ir įsisuka užburtas ratas. Mokytojai (o jie bent jau Lietuvoje nė neslepia, jog neturi žinių apie AS) AS turintį paauglį gali traktuoti kaip nebrandų, nelinkusį bendradarbiauti, grubų, tiesmuką, o tėvai – paprasčiausiai neigti kokių nors problemų buvimą arba spręsti jas netinkamu būdu, pavyzdžiui, nuvesti sūnų į kovinės sporto šakos būrelį. Ten jis išmoks apsiginti, bet savo agresyvumu galutinai atbaidys aplinkinius ir tikrai neįgis draugų.

AS turintiems paaugliams reikia pagalbos užmezgant kontaktą ar pokalbį, kadangi jie patys nežino, kaip ir apie ką kalbėtis su kitais vaikais. Jie dalyvauja pokalbyje tik tada, jei tema liečia jiems įdomius dalykus. Jeigu pokalbis tampa neįdomus, jie nebežino, ką kalbėti, neatsakinėja į klausimus ar iš viso nueina šalin. Kitus gali atbaidyti būdinga kalbėjimo maniera – ilga, monotoniška, įkyri kalba, į kurią pašnekovui neįmanoma įsiterpti. 
AS turėtojai, net ir būdami aukšto intelekto, gali turėti mokymosi sunkumų. Tuos sunkumus galima nustatyti atliekant profesionalų intelekto testą su specifiniais subtestais. Šių testų dėka galima nustatyti mokinio kognityvinį profilį. Pagal šį profilį galima tinkamai adaptuoti (ne palengvinti) bendrojo lavinimo programą taip, kad jis galėtų žinias įsisavinti jam tinkamiausiu būdu. Pvz., jei vyrauja vizualinis suvokimas - geriausiai bus suvokiami piešiniai, diagramos, lentelės, o ne ilga mokytojo kalba prieš klasę.

AS turintys vaikai ir paaugliai paprastai vengia užklasinės veiklos, įvairių būrelių, nes tai dar viena nepažįstama aplinka, kur reikia papildomai bendrauti. Šie vaikai, eidami į mokyklą, patiria dvigubą krūvį – ne tik mokymosi, bet ir bendravimo. Taigi ir pavargsta ten dvigubai. Todėl jeigu atsisako eiti į būrelį ir užsidaro kambaryje nuo viso pasaulio – geriau palikti ramybėje ir leisti pailsėti. Jiems iš tiesų reikia poilsio!

2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Skaudi politinė problema - nuo 18 metų autistai (ir AS turėtojai) laikomi šizofrenikais

Kalbėdami apie autizmą ir jo atmainas mes vis turime galvoje vaikus. Kaip jiems padėti, kaip juos lavinti, kaip parengti ateičiai? Bet autizmas neišnyksta, kai asmeniui sukanka 18 metų. Lietuvoje egzistuoja įstatymai (be galo pasenę, turbūt nuo sovietinių laikų), kad nuo 18 metų visų atmainų autistai virsta šizofrenikais, t.y. ligoniais, kuriuos reikia gydyti neuroleptikais.

Tokio žmogaus likimas tokiu atveju ima priklausyti nuo gydytojo sąžiningumo ir kompetencijos. Aš ne gydytoja, todėl negaliu liepti negerti vaistų. Bet asmeniškai aš esu prieš chemiją su daugybe pašalinių poveikių. Tik noriu pasakyti: jeigu žmogus turi AS diagnozę (tarkim, nuo vaikystės) ir jaučiasi sveikas ir darbingas, jokių vaistų geriau negerti. O pojūtis "aš ne toks, kaip visi" neturi būti traktuojamas kaip liga. "Aš nemoku bendrauti, aš negaliu sukaupti dėmesio, man nerūpi mano išvaizda, aš labai domiuosi astronomija (kompiuterija, meteorologija, geležinkeliais, istorija, vabalais, langų rėmų brėžiniais, žibintų stulpų dizainu ir t.t.)..." - visa tai yra tiesiog originalios asmens savybės ir tolerantiška visuomenė tai turėtų ne tik natūraliai priimti, bet ir suvokti, kad AS turėtojai gali būti labai kūrybingi ir naudingi darbuotojai.

Bet grįžkime prie politikos. Žmonės, susibūrę į judėjimus, visuomenines organizacijas ar asociacijas, gali daryti įtaką įstatymų leidybai. Įstatymų leidėjai tikrai neprisimins ir neatneš ant lėkštutės gatavų sprendimų. Juos turi inicijuoti patys piliečiai. Net ir Europos Sąjunga dar neturi nei autizmo statistikos, nei deramos politikos.

Taigi yra dvi išeitys - arba toliau leistis būti girdomiems stipriais vaistais be rimto reikalo, arba vienytis, kelti problemas viešai ir siekti jų sprendimo.

2011 m. vasario 2 d., trečiadienis

Kiniškas masažas autistams jau pasiekė Lietuvą

Lietuvoje ką tik lankėsi dr.Louisa Silva, Čigongo pojūčių lavinimo instituto (Qigong Sensory Training Institute) įkūrėja. Apie ją, institutą ir ką jie veikia, galima pasiskaityti interneto tinklalapyje www.qsti.org.

Klaipėdos universitete surengtame atvirame dviejų dienų seminare dr.L.Silva pademonstravo, kaip atlikti čigong masažą autizmą turintiems vaikams ir papasakojo apie šioje gana naujoje srityje atliktus mokslo tyrimus.


Dr.L.Silva papasakojo, jog kadaise ji buvo šiuolaikinės medicinos atstovė ir vadovavosi iki šiol Vakaruose įprastu principu: "Mes gydome fizinį kūną, emocijas paliekame psichologams, o dvasingumą atiduodame bažnyčiai". Dabar ji pripažįsta, kad šis principas neveikia: žmogus yra visų šių elementų visuma ir taip jį išskaidžius bet koks gydymas tampa menkavertis.

Netradicinės (iš tiesų net labai tradicinės, nes kinų, kaip ir indų, medicinos sistemos gyvuoja tūkstantmečius) medicinos krypties dr.L.Silva ėmėsi tada, kai į JAV, į medicinos įstaigą, kurioje ji dirbo, atvyko kinų delegacija ir apvertė jos ankstesnį požiūrį į žmonių gydymą. O autizmas - ypač keblus sutrikimas, nes nėra liga, ir nuo jo vaistų nėra, kita vertus, kai kurie vaikai autistai gyvena tokiame "kiaute", kad net nepasiduoda lavinimui.

Pasak dr.L.Silvos, autistų sensorinė sistema yra sutrikusi - ji arba nepakankamai arba per stipriai reaguoja į dirgiklius, taigi jų smegenys gauna neteisingą informaciją ir vaikams kyla savireguliacijos sunkumų - nesupranta, kada jiems skauda, kada norisi miego ir t.t. 

Apie masažą išsamiau galima pasiskaityti čia: http://www.qsti.org/downloads/Qigong_at_home__Lithuanian.pdf.

Iš pirmo žvilgsnio tai yra 12 labai paprastų pratimų kompleksas, paremtas kiniška energijos judėjimo žmogaus kūne samprata. Masažas stiprina, detoksikuoja, padeda užpildyti "spragas" pojūčių sistemoje. Dr.L.Silva pabrėžė, kad tie pratimai išties veikia tada, kai atliekami susikaupus, nusiraminus ir rankų judesius papildant koncentruotomis mintimis (mintis Rytų filosofijoje savo stiprumu prilyginama materialiam veiksmui). Dr.L.Silva pateikė ir tyrimo metu gautus duomenis, rodančius, jog po penkis mėnesius trukusio masažo, kurį reikia atlikti kasdien po 15 minučių, poveikis buvo teigiamas ir vaikams, ir netgi jų tėvams - pastariesiems atlėgo kasdien patiriamas stresas auginant autizmą turinčius vaikus.