Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2011 m. sausio 24 d., pirmadienis

Kaip atpažinti AS turintį vaiką?

Ankstyvasis (L.Kannerio) vaikystės autizmas yra santykinai geriausiai žinoma autizmo spektro atmaina, nes jo požymiai „plika akimi“ pastebimi jau antraisiais – trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Jeigu mažylis nepalaiko akių kontakto, jeigu atrodo, kad jis kurčias (nors taip nėra), supasi ar linguoja, jei jam tas pats, kas jį paima ant rankų, jei keistai domisi kokiais nors daiktais (net ne žaislais), yra kitų „nukrypimų“, jį reikėtų nuodugniai ištirti. 

Kartais pasigirsta nuomonių, jog vaikas gali nekalbėti iki 3-4 metų, nes... nenori. Tai lengvabūdiškas požiūris. Jeigu taip ir pasitaiko, tokiu atveju vaiką reikia ištirti pas kompetentingus specialistus.

Aspergerio sindromas tiksliausiai diagnozuojamas 6-8 metų amžiuje. Ankstyvoje vaikystėje jo požymių būna nedaug. Dažniausiai vis dėlto vėlai pradedama kalbėti, iš fizinių požymių pasitaiko vadinamoji "Moebijaus burna", galima pastebėti kai kurių fizinės laikysenos ar koordinacijos keistumų. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas, pavyzdžiui, sulaukęs 12-13 mėnesių, ne tik nevaikšto, bet ir nemėgina atsistoti, o būdamas 24 mėnesių – nesako frazių bent iš dviejų žodžių. Bet šiaip turintis nediagnozuotą AS 1-2 metų vaikas gali visai normaliai domėtis kitais vaikais, jausti prisirišimą prie tėvų ir t.t. 

AS "keistumai" ima ryškėti, kai vaikui sukanka 6-7 metai. Atsiranda įvairių dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti "per daug" arba "per mažai". Pavyzdžiui, gali slėptis nuo pašalinių žmonių ir nebendrauti, o gali priešingai - visiškai familiariai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nejausdamas jokios baimės, nors pastaroji yra visai naudinga.
AS turintis vaikas ilgai nesugeba pats apsirengti, užsirišti batų raištelių, bet stveria iš lentynų storas enciklopedijas, knygas apie astronomiją ir kitokius gamtos mokslus, studijuoja grybus, meteorologiją, dulkių siurblius, autobusus, krepšinį ir daugybę kitų dalykų. Išmoksta piešti žemėlapius, lifto ar autobuso durų uždarymo schemas. Taip išsivysto vadinamasis "ypatingasis interesas". Jis gyvenime gali keistis ne kartą, bet išlieka toks pats be galo intensyvus, kartais virsta sėkmingos karjeros pagrindu.

Apie autistus yra susidariusi stereotipinė nuomonė, jog jie kalba labai mažai arba visai nekalba. Tačiau AS yra tas atvejis, kai kartais kalbama per daug. Todėl esminė problema yra ne tai, kiek kalbama, o kaip. Svarbi to kalbėjimo kokybė: mokėjimas palaikyti pokalbį su pašnekovu, palaukti savo eilės, kalbėti apie tai, kas įdomu kitiems (o ne tik apie savo "ypatingąjį interesą").

AS turinčių vaikų intelektas yra normalus, o dažnai ir viršija vidutinį. Berniukai būna tarsi „maži keistuoliai profesoriai“ – ne pagal savo amžių rimti ir „senamadiški“. Kalbantis su jais galima išgirsti daug įdomių (o gal nuobodžių) faktų. AS turinčios mergaitės gali būti panašios į „mažąsias filosofes“, giliai mąstančias ir analizuojančias joms sunkiai suprantamas socialines situacijas.


Įdomu, kad AS turintiems vaikams sunkiausiai sekasi užmegzti kontaktą su bendraamžiais. Jiems geriau ir emociškai saugiau būti su suaugėliais. O su jaunesniais vaikais jie patys gali būti tarsi suaugusieji – globoti juos, ką nors pasakoti jiems. AS turintys vaikai retai kada patys pasiūlo kitiems kartu žaisti ar kitaip bendrauti, jiems lengviau būti vieniems. Kita vertus, žaidžiant bendrus žaidimus nesunku pastebėti, kad AS turintys vaikai stengiasi diktuoti taisykles, kontroliuoti visą situaciją ir labiausiai rūpintis ne komandos, bet savo asmeniniais laimėjimais. Tai irgi nepadeda draugystei, tačiau reikia suprasti, kad noras viską kontroliuoti reiškia netikėtų situacijų baimę, nes AS turėtojai nemoka spontaniškai reaguoti ir greitai priimti tinkamus sprendimus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą